Sau daužau krūtinę aš laisvoj statuloj,
Nes jaučiu, kaip plėšo, vogdami, mane,
Prievartauja Laisvės ir Tėvynės kūną —
Spardo mano širdį įtūžio skausme.

Slėpsiuos išsigandus aš už postamento —
Saugot garbę dėl Tėvynės privalau.
Nieks nebeišniekins, kad kažkas pasmerktų,
Jog budrumo dvasią laisvėj praradau.

Įbauginta, drebanti — maldaut nustoju,
Vėl nuo žemės seną vėliavą keliu —
Ištvermingą sielą vien šilkai užstoja:
Laisvėj — marmuro statuloje — tyliu.

Susisiautus aš į Laisvės vėjo šilką
Sau sušildžiau širdį dvasine kaitra
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų,
Plazdantys tėvynei vėliava šventa.

Susisiausiu aš į laisvės vėjo šilką
Ir palauksiu, kol laisvi lyg vėjai gimtų.