Per baltą krištolinį taką Su sauja meilės ir vilties Teprieina prie židinio Kalėdos Ir teišpildo troškimus širdies. Žiemos šarmoj sustokim pagalvoti, Kas nuveikta, ko siekta, kaip gyventa Ir kaip surasti tą gražiausią žodį Artėjančiai dangaus ir žemės šventei.
Jei likimas uždėjo tau ant širdies kryželį +, Uždėk tikėjimo brukšniuką – turėsi žvaigždelę *. Jei gyvenimas nubrėžė tau aštrų minusą -, Padėk svajonių spinduliuką – turėsi pliusiuką +. Jei piktas angelas suplėšė paskutinę viltį, Surinki skutelius, iš jų užkurki laužą ir turėsi kur sušilti…
Ištirpo žvakių liepsnose, Širdžių ledai ir šaltas laiko gruodas. Ir vėl nušvito mūsų širdyse, Vilties ugnis lyg pranašas paguodos. Ramybės Kūčių vakarą.
Mamyte, Tu man pasaulyje brangiausia! Mamyte, ką aš be tavęs daryčiau? Mamyte, tu esi pati švelniausia! Tavo akys švyti kaip saulės spindulėliai, O Tavosios rankos geros, švelnios ir auksinės, Tavo veidelis visada nekaltas ir kuponas gerumo.
Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti… Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu…