Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką, visuomeninės ir individualios savimonės santykis. Šio tipo dainose vyrauja meilės ir gamtos lyrika. Jų vaizdavimo objektas – individualus jausmas. Pagrindinė romanso tema – laiminga arba nelaiminga meilė. Pasitelkus melodramatiškus motyvus, perdėtą jausmingumą, romantizuotus aprašymus, šios temos konkretizuojamos, kai apdainuojamos įsimylėjėlių svajonės, susitikimai, ilgesys, išsiskyrimas, meilės kančios, išdavystė. Nemažą dalį sudaro vadinamieji žiaurieji romansai. Tai siužetinės dainos, turiniu artimos baladėms. Jų svarbiausios situacijos – nužudymas ar nusižudymas iš meilės. Šios dainos įtaigumo pasiekia išnaudodamos dramatiškus, tragiškus atsitikimus. Kilmės požiūriu romansai nelygiaverčiai. Vieni yra artimesni tradicinėms liaudies dainoms ir savitai pratęsia meilės dainos raidą individualizmo, jausmingumo link. Vėlyvųjų romansų poetika daug labiau nutolusi nuo klasikinio stiliaus dainų ir sietina su literatūriniais tekstais. Kaip ir kitos vėlyvos kilmės individualaus stiliaus dainos romansai gyvavo ir plito žodiniu bei rašytiniu būdu (per sąsiuvinius, atminimų albumus, dainynėlius).