Tava širdis mums reikalinga, Mama, Ir ašara, ir lūpų šypsena. Vaikystės žiedus garbanos šios mena, Nors, Mama, tu kaip obelis balta.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės, Kur galėtų plukdyti mažylis laivus. Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum. Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilė, Kur galetų braidyti mažylis dažnai. Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę – Būkit savo mažyliui artimiausi draugai!
Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu, Aš prisimenu savo mamytę, Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu. Prisimenu savo vaikystę, Lopšinę kurią dainavai, Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai. Įėjusi į savo trobelę, Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų, Apkabinsiu tave miela mama, Aš dažnai tavęs pasilgstu. Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.
Mama – mano įkvėpimo šaltini, Mano angele sarge, globoje sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, Tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę Ar pasidalinti abiejų mėgstamais ledais Su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas Ir pokalbiai iki pat sutemų, Įkvepia mane gyventi, Tikėti tuo ką darau, puoselėti svajones. […]