Šiaurūs vėjai visą naktį stūgavo lauke, Pripustė visą kiemą balto sniego. Jau žiema. Ir nesvarbu keliai kad užpustyti, Man tai nesvarbu. Nes pas tave atlėksiu, net jei reiktų Tapt paukščiu.
Matematiškai paskaičiavus, biologiškai nustačius, chemiškai ištyrus, fiziškai pasvėrus, lietuviškai aprašius, vokiškai išvertus, angliškai nusišnekėjus, informatiškai apdorojus, geografiškai apieškojus, istoriškai padiskutavus, filosofiškai pažvelgus, politiškai įteisinus, meniškai apipavidalinus, muzikaliai pagražinus, teologiškai nušvietus ir žmogiškai pagalvojus buvo iškelta hipotezė, kuri skamba taip: ar tik tu nebūsi vienas iš nuostabiausių žmonių žemėj?
Aš einu pasibelst į tavasias duris, Tu juk lauki manęs, Tu ilgiesi manęs… Gelsta pievos aplink klykia gervių būrys, Aš einu pasibelst į tavasias duris, Ir nešu dovanų tau rudens ramunes. Juk žinai, kad aš tave begalo myliu, Tad neklausk iš kur gavau tiek gelių, Dėl Tavęs jų ir žiemą priskint aš galiu.