Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Ezopo kalba (lot. Aesopei logi) alegorijomis, metaforomis, užuominomis pasakyta mintis. Sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.) yra seniausias žinomas pasakėčių autorius. Jo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“, „Vilkas avies kailiu“, „Lapė ir gervė“, „Lapė ir vynuogės“ ir kt. per literatūrą tapo folklorizuotos daugelyje tautų; Ezopu sekė, jį vertė ar plagijavo kiti pasakėčių […]

Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima (lot. Homo sum, humani nil a me alienum puto) sakoma, pateisinant savo silpnybes. Posakio autorius – romėnų dramaturgas Terencijus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.), pavartojęs jį personažo Chremeso lūpomis komedijoje „Savęs kankintojas“.

Esu, kas esu (lot. Sum quod sum) sakoma, akcentuojant savo individualumą ir nenorą paisyti patarimų keistis. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), pasak kurio, tai buvę apaštalo Pauliaus žodžiai.

Figos lapelis – nepatikima, formali, lengvai pašalinama ko nors slapto, intymaus ar gėdingo priedanga. Pasak Senojo Testamento, paragavę vaisių nuo pažinimo medžio, Adomas su Ieva „suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus”. Krikščioniškojoje ikonografijoje pirmieji žmonės vaizduojami prisidengę nuogybę figos šaka ar lapu.

Figaro šen, Figaro ten apie judrų, apsukrų, visur suspėjantį žmogų. Žodžiai iš italų kompozitoriaus Dž. Rosinio (Gioachino Antonio Rossini, 1792–1868) operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816), kurioje pagrindinis personažas kirpėjas Figaro šiais žodžiais apibūdina pats save.

Faras (Faraonas) – ironiškai policininkas. Metafora atėjusi iš XVIII-XIX a. Paryžiaus argo. Prancūzų policininkai faraonais pradėti pravardžiuoti dėl aukštų kepurių. Lietuvių kalboje ši metafora paplito per grožinę verstinę literatūrą, ko gero per V. Hugo kūrinius. Faraonai, sen. Egipto valdovai, dėvėjo aukštas pailgas kepures kaip valdžios simbolį. Pats žodis faraonas Europoje paplito per lotynų kalbą, į […]

Gamta nepakenčia tuštumos (lot. Natura abhorret vacuum) neprižiūrimoje ar nepuoselėjamoje vietoje vis vien kas nors atsiranda. Posakio autoriumi laikomas Renesano laikų prancūzų rašytojas F. Rablė (François Rabelais, 1494–1553), įdėjęs jį į „Girtų šnekas“ romane „Gargantiua ir Pantagriuelis“ (La vie de Gargantua et de Pantagruel, 1532–1564), kur tuo posakiu personažas ragina tarną pripilti jam vyno į […]

Gamtos šauksmas (angl. The Call of the Wild) žr. Protėvių šauksmas.

Gauti su motinos pienu (lot. Cum lacte nutricis suxisse ‘su žindyvės pienu įsiurbė’) apie savybes ar pažiūras, gautas ankstyvoje vaikystėje. Posakio autorius – romėnų rašytojas, oratorius ir valstybės veikėjas Ciceronas (Marcus Tulius Cicero, 106–43 pr. m. e.). Posakį perfrazavęs šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), knygoje „Išpažintys“ teigęs, jog Kristaus vardą jo širdis priėmusi dar su […]

Geriausia gynyba yra puolimas (angl. the best defence is a good offence ‘geriausia gynyba yra vykęs puolimas’). Sakoma apie kontrargumentus ar kontrpuolimą (karyboje, sporte, diskusijoje), kai gintis priverčiama užpuolusioji ar ketinanti pulti pusė. Minties užuominų ieškoma senovės kinų karo teoretiko Sun Tzu darbe „Karo menas“, datuojamame VI a. pr. m. e. Europoje knyga buvo pirmą […]