Nenuorama, peštukas, sėdėdavau gale Ir grauždamas pieštuką, trugdžiau kam nors šalia. Kelnaitės paraitytos, kišenėje akmuo, Apkultas apdraskytas vėl grįždavau namo. Nė velnio nebijojau, pripratęs prie lazdų, Tvirtai laikiaus ant kojų, ėjau pešiaus už du…
Archyvas | Išleistuvių sveikinimai RSS naujienos
Jau išeini… Kaip greitai prabėgo tie dvylika metų. Kaip viena diena. Buvo visko, visko ir reikia. Mes dažnai buvome nedovanotinai šiurkštūs, buvom… Bet dabar, stovime su gėlėmis ir klausomės jo skambėjimo, Klausomės su nerimu, širdies virpulių, Gal todėl kad išsiskirsime, Gal todėl taip greitai suaugome.
Prirašėm sąsiuvinius, Perskaitėm knygas. Netyčia juoką išbėrėm Prie klasės slenščio. Vienas kitam pažvelgiam i akis, Nepasakytų žodžių išsigandom… Suvirpo pirštai nejučia, Kai atsisveikindami ranką spaudžiam. Jau eisim?! Taip greit?! Dar patylėkim… Beviltiškai nusvyra baltos tulpės, Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm..
Liko 100 dienų tarp klasės draugų, Liko 100 dienų tarp geltonų suolų, Vienas šimtas dienų svajomis apsuptų, Vienas šimtas dienų, kai jauties čia savu. Laiko jūra banguos, dienos plauks kaip laivai, Tu moksleivio dalia džiaugsies nebeilgai. Juokis, šėlk ir kvailiok su draugais artimais, Nes pavasarį teks atsisveikint su jais.
Už šių mokyklos durų daug takelių, Kelių ir vieškelių, kuris gi skirtas tau? Juose bus visko: džiaugsmo ir vargelių, Vienų mažiau, kitų šiek tiek daugiau. Bet šiandien vis dar linksminkis ir šėlki, Jaunystės vėjas tau neleis nurimt. Draugus apglėbęs juoksies, gal net verksi, O ryt su likimu išeisi susitikt.
Na, kodėl, kai aplinkui toks kerintis grožis: Žydi obelys, paukščiai susuko lizdus, Kai jaunystė kaip žiedas pradėjo tik skleistis Teks užverti duris ir palikti draugus. Vieną kelią iš šimto tau teks pasirinkti, Pasitark su širdim, apsispręsk ir tada Drąsiai ženki gyvenimo savo sutikti Ir te laimė į kelią išlydi tave.
Brangus Tėveli, mus užauginai per greitai Ir mūsų naštą nunešei tolyn į gulbinų dausas… Tu mus su meile aukso rytmetin paleidai, Nuplovęs veidus vien rudens lietaus lašų gausa. Ne kartą savo rankomis Tu gydei, glostei, Lydėjai, mums nežinant, į gyvenimo plačias marias. Ne kartą ašaras nuo veido švelniom rankom šluostei, Nepripažindamas, kad per dažnai užgaunam […]
