Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Duona kasdieninė, apie ką nors gyvybiškai svarbų. Posakis iš Naujojo Testamento, iš Kristaus pateiktos naujoviškos maldos „Tėve mūsų“: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“.

Eiti per ugnį ir vandenį, įveikti įvairiausius sunkumus ir kliūtis. Posakis atėjo iš Senojo Testamento: „Tu leidai, kad 48 žmonės jotų mums ant sprando, – perėjome per ugnį ir vandenį, – bet tu išvedei mus į saugią vietą“; „Kai brisi per gilius vandenis, būsiu su tavimi, – upėse tu nepaskęsi. Kai eisi per ugnį, nesudegsi, […]

Dviem ponams netarnausi apie veiklos sritis, kurių interesai ar tikslai prieštarauja vieni kitiems. Perfrazuota iš Naujojo Testamento: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Mamona čia apibendrintai reiškia turtą).

Duoti toną – lemti pokalbio temą ar nuostatą, padaryti įtaką kitų elgesiui, nuomonei. Posakis atėjęs iš muzikų terminijos – dirigentas prieš kūrinio atlikimą nurodo garso aukštį – toną.

Erškėčių vainikas – kančia ar nuolatiniai sunkumai. Senovėje tokį dygliuotą vainiką, kaip pažeminimo ir gėdos simbolį, uždėdavę nuteistiesiems myriop. Erškėčių vainiku buvo vainikuotas ir Kristus prieš ėjimą į Golgotos kalną, mirties bausmės vietą.

Faktų kalba (pranc. Les faits parlent ‘faktai kalba’) faktais grįsti argumentai yra objektyvūs ir nepaneigiami. Posakio autorius – prancūzų rašytojas A. R. Lesažas (Alain-René Lesage, 1668– 1747), pavartojęs jį romano Histoire de Gil Blas de Santillane X knygoje (1735). Į anglų kalbą tai buvo išversta kaip facts are stubborn things ‘faktai – užsispyręs dalykas’.

Ezopo kalba (lot. Aesopei logi) alegorijomis, metaforomis, užuominomis pasakyta mintis. Sen. graikų rašytojas Ezopas (Aesopus, VI a. pr. m. e.) yra seniausias žinomas pasakėčių autorius. Jo pasakėčios „Vilkas ir ėriukas“, „Vilkas avies kailiu“, „Lapė ir gervė“, „Lapė ir vynuogės“ ir kt. per literatūrą tapo folklorizuotos daugelyje tautų; Ezopu sekė, jį vertė ar plagijavo kiti pasakėčių […]

Esu žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nesvetima (lot. Homo sum, humani nil a me alienum puto) sakoma, pateisinant savo silpnybes. Posakio autorius – romėnų dramaturgas Terencijus (Publius Terentius Afer, 195–159 pr. m. e.), pavartojęs jį personažo Chremeso lūpomis komedijoje „Savęs kankintojas“.

Esu, kas esu (lot. Sum quod sum) sakoma, akcentuojant savo individualumą ir nenorą paisyti patarimų keistis. Posakio autorius – šv. Augustinas (Aurelius Augustinus, 354–430), pasak kurio, tai buvę apaštalo Pauliaus žodžiai.

Figaro šen, Figaro ten apie judrų, apsukrų, visur suspėjantį žmogų. Žodžiai iš italų kompozitoriaus Dž. Rosinio (Gioachino Antonio Rossini, 1792–1868) operos „Sevilijos kirpėjas“ (1816), kurioje pagrindinis personažas kirpėjas Figaro šiais žodžiais apibūdina pats save.