Medaus mėnuo (angl. Honeymoon, pranc. Lune de miel , isp. la Luna de mile, ‘medaus mėnulis’) – a) pirmasis mėnuo po santuokos, kuriam būdingas didesnis sutuoktinių seksualinis aktyvumas; b) pradinis gerų santykių laikotarpis tarp dviejų organizacijų, valstybių ir pan. Pirmasis žinomas posakio paminėjimas yra XVI a. anglų leksikografo R. Huloeto (Richard Huloet) žodyne. Pati posakio […]
Mesti pirštinę – iškviesti į dvikovą, ginčą, disputą ir pan. Posakis atėjęs iš Viduramžių riterių papročio, galiojusio ir vėliau: numesta priešininkui prie kojų pirštinė buvo iššūkis į dvikovą. Jei priešininkas pirštinę pakeldavęs, tai būdavęs atsakymas, jog iššūkis priimtas. Dvikovų tradicija su jai būdingais ritualais ir taisyklėmis kai kuriose šalyse išsilaikė iki pat XX a. Taip […]
Mėlynas kraujas (isp. La sangre azul, pranc. Le sang bleu, angl. Blue blood) sakoma apie bajorišką, aristokratišką kilmę. Pavadinimas atsirado Viduramžių Kastilijoje (Ispanija), kurios kilmingieji labai didžiavosi savo rasės grynumu, nes niekada nesituokdavę su tamsesnės ar juodos odos žmonėmis (žydais, maurais ir pan.). Kadangi pro baltą kastiliečių odą prasišviesdavo melsvos venos, imta sakyti, kad jie […]
Miegančioji gražuolė (pranc. La belle ąn bois dormant ‘gražuolė miegančiame miške’, angl. Sleeping Beauty in the Wood ‘miegančioji gražuolė miške’) ironiškai apie išsiblaškiusią, lėtą, užsigalvojusią merginą ar moterį. Posakiu imtas prancūzų rašytojo Š. Pero (Charles Perrault, 1628–1703) pasakos pavadinimas, išverstas iš rusų kalbos.
Meškos paslauga (rus. медвежья услуга) gerais ketinimais grįstas poelgis, sukėlęs blogas pasekmes adresatui. Posakis atsirado iš rusų rašytojo I. Krylovo (1768–1844) pasakėčios „Atsiskyrėlis ir meška“; joje pasakojama apie prijaukintą mešką, kuri nesėkmingai vaikė miegančiam šeimininkui nuo veido įkyrią musę; galop, palaukusi, kol musė nutūpė miegančiajam ant kaktos, meška tėškė į ją sunkų akmenį ir užmušė […]
Mirtina nuodėmė – nedovanotinas, neatitaisomas poelgis. Nuodėmių skirstymas į mirtinas ir nemirtinas yra Naujajame Testamente, I Jono laiške: „Jei kas mato nusidedant savo brolį, tačiau ne iki mirčiai, teprašo, ir Dievas duos jam gyvybę, būtent tiems, kurie nusideda ne iki mirčiai. Mat yra nuodėmė iki mirčiai, ir aš kalbu ne apie ją, kad būtų prašoma“. […]