Amžinoji ugnis (angl. Eternal flame, rus. Večnij ogon) nuolat deganti ugnis prie memorialų žuvusiems kariams. Pirmą kartą ji buvo uždegta Paryžiuje prie Triumfo arkos 1920 m. lapkričio 11 d. Nežinomojo kareivio memoriale, pažymint kritusiuosius I pasauliniame kare. Amžinosios ugnies tradicija netrukus paplito ir kitose Europos šalyse. Amžinosios ugnies pirmtakė buvo pagonybės laikais nuolat kurstoma šventoji […]
Archive by Author
Amžinas žydas – a) apie nuolat vaikštinėjantį be aiškaus tikslo; b) apie mėgstantį daug keliauti arba dažnai keičiantį gyvenamąją vietą. Pasak legendos, atsiradusios vėlyvaisiais viduramžiais, amžinam klajojimui po pasaulį buvo pasmerktas žydas kurpius vardu Ahasveras, neleidęs Kristui, einančiam į Golgotą, atsipūsti paunksnėje prie jo namų. Į varymą šalin Kristus esą atsakęs: „Aš nueinu, bet užtat […]
Apie mirusius gerai arba nieko (lot. De mortuis nil nisi bene (bonum) ‘apie mirusius nieko, tik gera’). Sen. gr. filosofų biografo Diogeno Lęrcijaus (III a.) užrašytas posakis, jo paties priskiriamas gr. filosofui, vienam iš septyneto išminčių spartiečiui Chilonui (VI a. pr. m. e.), teigusiam „Nekalbėk pikto apie mirusį“.
Asmens kultas (rus. Кульm лuчносmu) perdėtas, egzaltuotas kokio nors vadovo garbinimas, jo sudievinimas. Posakis paplito po TSRS kompartijos pirmojo sekretoriaus N. Chruščiovo (TSKP CK pirmasis sekretorius 1953–1964) pranešimo TSKP XX suvažiavime 1956 m. vasarį. Pranešime, pavadintame „Apie asmens kultą ir jo padarinius“, buvo pasmerkti J. Stalino vadovavimo šaliai metodai, sukritikuotas jo šlovinimas ir pavertimas vos […]
Armagedonas – didelis, kruvinas mūšis. Naujajame Testamente (apreiškime Jonui) šiuo žodžiu vadinama vieta, kur įvyksiąs paskutinis mūšis tarp gėrio ir blogio: „Jos (demonų dvasios) subūrė juos (viso pasaulio karalius) į vietovę, kuri hebrajiškai vadinasi Harmagedonas“. Manoma, kad tai Megido kalnai Izraelyje, kurie Senajame Testamente traktuojami kaip pralaimėjimo vieta.
Apskritas stalas (angl. Round table) sakoma apie diskusijas, kurių dalyviai turi vienodas teises reikšti savo nuomonę ir kurių tikslas pasiekti visuotinį susitarimą ar prieiti bendras išvadas. Pasak legendos, tokį stalą sugalvojęs britų karalius Artūras (King Arthur, V–VI a.), kad prie jo nebūtų nei geresnių, nei blogesnių vietų ir visi puotoje dalyvaujantys riteriai jaustųsi lygiateisiai.
Apsaugok, Dieve, nuo draugų, o nuo priešų aš ir pats apsisaugosiu. Sakoma, pabrėžiant draugų nepatikimumą, kai savo elgesiu ar žodžiais jie, patys to nenorėdami, gali pakenkti. Posakio autorystė skiriama prancūzų rašytojui ir filosofui Volterui (Voltaire, 1694–1778), nors jo kūryboje šios frazės nėra. Užuominos, kad Volteras būtų sakęs šiuos žodžius, nėra ir memuarinėje literatūroje apie jį.
Aplaužyti ragus – sutramdyti ką ar sumažinti per didelį jo pasitikėjimą savimi. Posakis atsirado XV–XVII a. per universitetų pirmakursių („fuksų“) inauguracijos apeigas, kai „iš gyvulių reikėdavo padaryti žmones“. Naujokams uždėdavę ragus, įstatydavę iltis, o vyresnieji kolegos visaip iš jų šaipydavęsi ir juos žemindavę. Pabaigoje ragus nulauždavę, iltis išlupdavę, ir dekanas naujuosius studentus įtraukdavęs į sąrašus.
