Šūksniai – tai labai savitas trumpųjų pasakymų žanras. Juos smulkiau galima skirstyti į prekių gyrimus, užšaukimus bei piemenų šūksnius. Prekių gyrimai bei užšaukimai vartoti praktiniais tikslais. Jie labai priklausė nuo kūrėjų individualybės ir beveik neplito kaip variantai. Ilgą laiką jie apskritai nelaikyti tautosaka, todėl tekstų užrašyta mažai.
Archive by Author
Sutartinės – tai polifoninės sandaros (muzikinės faktūros tipo) dainos, instrumentinė muzika, atliekama daudytėmis, ragais, skudučiais, kanklėmis. Tai taip pat yra ir liaudies meno stilius, sinkretinio meno forma, kurioje organiškai susilieja žodis (tam tikra poetinė forma), muzika (vokalinė ir instrumentinė) bei šokis. Būdingiausia vokalinių sutartinių tekstų savybė yra ta, jog dažniausiai (išskyrus tik tam tikro atlikimo […]
Talalinės – tai trumpos (dažniausiai 1–3 posmų ketureiliai), kupleto formos, lengvo ritmo, nesudėtingos melodijos dainos, žmonių dar vadinamos blevyzgomis, lojimais, dainuškomis, tauškalais ir kt. Talalinėms itin būdinga improvizacija, o tai leidžia šiais kūriniais greitai reaguoti į įvykius, prireikus keisti jų turinį. Šiomis dainomis su lengva pajuoka ar ironija vertinami aplinkos reiškiniai ir žmonės. Talalinės neturi […]
Skaičiuotės – trumpi ritmiški kūrinėliai, pagal kuriuos žaidžiant pasiskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ar pan. Jos priskiriamos vaikų tautosakai. Vaikai dažniausia stovi ratu, vienas iš jų, skanduodamas žodžius, rodo paeiliui į kiekvieną žaidėją; ties kuriuo ištariamas paskutinis skiemuo arba žodis, tas išeina iš rato.
Šokių, ratelių, žaidimų dainoms būdingas teksto, melodijos ir judesio sinkretiškumas. Šių dainų tekstai nevienodai glaudžiai susijęs su choreografiniu judesiu: vienų jų turinys daugiau ar mažiau nuosekliai vaizduojamas veiksmu, kitų šokių bei žaidimų judesiai neiliustruoja teksto, tačiau patys judesiai visuomet yra suderinti su dainos ritmu. Dainos, dainuojamos šokant ir žaidžiant, dažniausiai yra greitesnio tempo nei kitos […]
Pasakos be galo – tai savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, sudarytas iš vieno veiksmo ar situacijos. Pasakos pradžią ir pabaigą jungia žodis arba sakinys, kartais tik ritmas, kuris leidžia pasakotojui pradėti pasaką iš naujo. Pasakomis be galo stengiamasi sukelti vaikams nuobodulį, kad jie liautųsi prašę […]
Legendos – tai kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų santykius su žmonėmis, moralinis žmonių elgesio vertinimas. Legendos yra vėlyvesnės kilmės nei kitos pasakų rūšys. Siužetai kildinami iš religinių pasakojimų apie Dievą ir šventuosius. Juokingiems tradiciniams liaudies pasakojimams buvo pritaikomi nauji, krikščioniškos kilmės personažai ar komiškai atpasakojamos šventųjų gyvenimo istorijos, per […]
Romansai – tai vėlyvos kilmės liaudiškos ar individualios kūrybos lyrinė sentimentali daina. Lietuvių folklorinėje tradicijoje romansas įsitvirtino XIX a. antrojoje pusėje – XX a. Jo atsiradimas siejamas su stiprėjančia miesto kultūros įtaka. Romanso išpopuliarėjimą bei apibrėžtą jo tematiką lėmė naujas mąstymo tipas, pasikeitęs žmogaus požiūris į aplinką, visuomeninės ir individualios savimonės santykis. Šio tipo dainose […]
Šeimos dainos – taip pavadintos apibrėžtos funkcijos neturinčios dainos apie šeimos narių ir artimųjų santykius, neįėjusios į vestuvių ir krikštynų dainų grupes. Šios dainos, kaip ir meilės, karinės-istorinės ir dar kai kurios kitos, išskirtos tematikos pagrindu. Jose kalbama apie gyvenimą tėvų namuose tarp brolių ir seserų, rengimąsi vesti, nuotakos rinkimąsi, vyro ir žmonos santykius bei […]
