Nesusikalbėjimai – tai išplėtotos replikos ir kalambūrai, atliekami jau kaip savarankiški kūrinėliai. Nesusikalbėjimai artimi anekdotams. Nesusikalbėjimams būdinga dialogo forma. Nuo kitų panašios formos humoristinių kūrinų jie skiriasi tuo, kad yra sakomi specialiai, o ne natūraliai kyla tam tikroje komunikacinėje situacijoje.
Archive by Author
Novelinės pasakos – fantastika yra kitokia nei stebuklinių pasakų. Jose sekama apie nekasdieniškus, nepaprastus, bet ir ne apie stebuklingus ar antgamtiškus nuotykius. Novelinių pasakų herojus veikia realiame, bet ne antgamtiniame pasaulyje, kur susiduria su įvairiais netikėtumais, neįtikėtinais sutapimais, atsitiktinumais. Šių pasakų tikroviškumas ir buitiškumas visų pirma pasireiškia konkrečių gyvenimo sąlygų, veiksmo aplinkybių vaizdavimu, tikrovės perteikimu. […]
Oracijos – tai savitas ir originalus sakytinės tautosakos žanras. Oracija, retorinis tautosakos žanras − iškilminga kalba, sakoma per šeimos, kalendorines ar darbo apeigas. Oracijos buvo susijusios su konkrečiomis apeigomis ir sakomos tik šias apeigas atliekant. Oracijų formavimuisi, kitimui, išlikimui įtakos turėjo atitinkamų apeigų raida. Visos oracijos pagal apeigas, kuriose jos atliekamos, skirstomos į grupes – […]
Padavimai dar vadinami toponiminėmis ir istorinėmis sakmėmis – tai kūriniai, vaizduojantys tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan. Toponiminės sakmės pasakoja apie gamtos objektų (ežerų, kalnų, daubų, šaltinių) atsiradimą. Istorinės tematikos padavimai tam tikrą vietovę sieja su svarbiais istoriniais įvykiais. Tarp padavimų savitą teminę grupę sudaro aiškinimai, kaip atsirado […]
Melų pasakos – tai trumpi siužetiniai ar neturintys siužeto kūrinėliai, kuriais tik imituojamas pasakos sekimas, norint pralinksminti ar sugluminti klausytoją. Melų pasakose vaizduojamos neįtikimos, dažnai absurdiškos situacijos, pateikiami akivaizdžiai vienas kitam prieštaraujantys teiginiai, nepaprasti nuotykiai, kuriuos neva tekę patirti pasakotojui. Ryškus neatitikimas tarp vaizduojamų įvykių ir tikrovės yra komiškas, pabrėžiantis sąmoningo melo įspūdį. Būtent šiam […]
Mįslės, minklės bei šiai kategorijai priskiriami galvosūkiai pagal funkciją yra uždaviniai, tradiciškai gyvavę kaip varžymosi forma. Svarbiausi mįslių požymiai, išskiriantys jas iš kitų žanrų, yra šie: dvinarė struktūra ir būtinybė pateikti atsakymą į pirmojoje dalyje iškeltą klausimą. Tradicinėje vartosenoje šio žanro atlikimui reikalingas aktyvus dialogas.
Maldelės – tai tautosakiniai tekstai, balsiai ar mintyse sakomi bendraujant su dievybe ar kitu garbinimo objektu. Pirmiausia tai ikikrikščioniškojo laikotarpio maldos, kuriomis kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę, Gabiją, Mėnulį ir kitas dievybes. Tokios archajiško turinio maldelės kadaise sudarė bendrą ritualinių tekstų klodą, į kurį įėjo ritualiniai linkėjimai, apeiginės dainos, aukojimo formulės ir kiti tekstai, kuriais buvo […]
Meilės dainos – tai apibrėžtos funkcijos neturintys dainuojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose apdainuojamas meilės ilgesys, susitikimai, vilionės, taip pat įsimylėjėlių apkalbos, priekaištai, išsiskyrimas, mirtis. Meilės daina apskritai yra naujas, tarpinis reiškinys tarp senosios liaudies lyrikos ir literatūrinės kūrybos. Lietuvių liaudies meilės dainose nerasime atvirai reiškiamų jausmų, meilės scenų. Tuo jos skiriasi nuo naujoviškų, XX a. pradžioje […]
Laidotuvių raudos yra pačios gausiausios. Kadaise jos buvo svarbi laidojimo apeigų dalis. Apraudama visa laidotuvių seka: mirties ženklai, mirtis, prausimas, guldymas „ant lentos”, giminių atvykimas, „namelių statymas” (karsto ruošimas), perkėlimas į karstą prieš lydint į kapines, atsisveikinimas su namais, lydėjimas, laidojimas. Išlikę raudų motyvai, kuriais kreipiamasi į mirusįjį ir prašoma nunešti žinią seniau mirusiems giminaičiams, […]
Literatūrinės dainos – tai autoriniai poetiniai kūriniai, kurie ima gyvuoti kaip liaudies dainos. Literatūrinėmis dainomis virto originalioji XIX a.–XX a. lietuvių poezija bei kitų tautų poetų vertimai. Dainuojami A. Strazdo, A. Vienažindžio, K. Aleknavičiaus, S. Valiūno, Maironio, S. Nėries, L. Giros, K. Binkio ir kitų žinomų bei anoniminių autorių kūriniai. Literatūriniai tekstai buvo kūrybiškai perimami, […]
