Nei saulėtekiai gražūs Tave man atstos,
Nei ryškiausia rytinės padangės žvaigždė…
Aš menu būtą laimę vaikystės krantuos,
Kai galėjau vien Motinos žodžiais tikėt.

Ir dabar pas Tave ateinu padėkot —
Aš, Močiute, priklaupus rankas Tau bučiuoju.
Tavo meilės negali man niekas atstot —
Auginai tarsi dukrą tarp savo svajonių.