Nugalėtojai neteisiami (rus. победителей не судят) negalima smerkti veiksmų, kuriais asmuo ar šalis pasiekė svarbią pergalę. Spėjama posakio autorė yra Rusijos carienė Jekaterina II (1729–1796, valdė 1762–1796). Taip ji esą pasakiusi, gindama rusų karvedį A. Suvorovą (1729–1800), Rusijos-Turkijos karo (1768–1774) metu apkaltintą vyriausiojo vado P. Rumiancevo (1725– 1796) įsakymo ignoravimu ir savavališku, nors ir sėkmingu, […]
Nuo likimo nepabėgsi – sakoma pateisinant užgriuvusius individualius sunkumus ar gyvenimo eigą. Posakis grįstas tikėjimu, jog žmogaus likimas nuo pat gimimo yra nulemtas. Senosiose religijose tai darydavusios likimo deivės: baltų Laima, graikų trys Dzeuso dukros – Klotė (‘verpėja’), Lachesė (‘lėmėja’) ir Atropa (‘neišvengiamoji’), romėnų Fortūna ir kt. Antikiniuose mituose herojaus mėginimai keisti išpranašautą likimą visada […]
Nusiplauti rankas – atsisakyti priimti sprendimą, vengiant atsakomybės; likti niekuo dėtam. Naujajame Testamente Romos vietininkas Pilotas, pas kurį žydai atvedė teisti suimtąjį Kristų, nematydamas jo nusikaltimo sudėties ir „pamatęs, kad nieko nelaimi, o sąmyšis vis didėja, paėmė vandens, nusimazgojo rankas minios akivaizdoje ir tarė: ‘Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!’“.
Nuplauti gėdą – pašalinti kompromitacijos pasekmes ir vėl atgauti kitų pagarbą. Manoma, kad posakis kilo iš sen. Romos cenzorių teisės ženklinti tam tikru ženklu (lot. Nota censoria) negarbingai pasielgusius piliečius. Iš pradžių ženklą dėdavo ant kūno ar drabužių, vėliau – specialiuose cenzorių sąrašuose.
Nuoga tiesa (lot. Nuda veritas) sakoma apie objektyvų ko nors vertinimą, nepagražintą, nenutylėtą tiesą. Žodžiai iš romėnų poeto Horacijaus (Quintus Horatius Flaccus, 65– 8 pr. m. e.) „Odžių“. Antikos skulptoriai tiesą vaizdavę alegoriškai, nuogos moters pavidalu – tokią, kokia ji esanti, t. y. be papuošalų, be dangalų.
Odekolonas (pranc. Eau de Cologne, vok. Kölnisch Wasser ‘Kelno vanduo’) vandens, etilo spirito ir kvapiųjų medžiagų mišinys, vartojamas parfumerijoje. 1709 m. odekoloną išrado Kelno gyventojas J. M. Farina (Johann / Giovanni Maria Farina, 1685–1766). Odekoloną iš pradžių vartojo kaip vaistą, tačiau vėliau jis išpopuliarėjo kaip kvepalai.