Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Nepareis, nesugrįž, nepabels į duris, Nors iš skausmo ir plyštų širdis. Amžinybėj tylioj jis ilsėsis ramiai, Tik sapne kai kada aplankys.

Pasakyk, saulele, kodėl žemė tyli, Kai brangiausią žmogų atima iš mūsų? Erškėčiuotą kelią eitum, Kad tiktai sugrįžtų vėlei į namus.

Jei dar įmanoma tave paguosti, Žinok, kad širdys mūsų gedi su tavim. Tik žmogui skausmą pažaboti, Surast ramybę, susitaikyt su lemtim.

Mirtis – tai slenkstis, bet ne pabaiga, Brangiausi žmonės eina ir palieka… Tačiau nuo jų nusidriekia šviesa, Ir atminty gyvi išlieka.

Išėjo… iš kur negrįžta niekas, Palikęs svajones, godas, namus. Visiems širdy gėla gili išlieka, Ir skausmas, kad daugiau Jo nebebus.

Liko nuotraukos, rūbai, daiktai, Liko skausmas, širdis sužeista, O gyvent ir toliau privalai, Leidus laikui paguosti Tave.

Aš daugiau į namus nepareisiu, Nebelaužkit man duonos juodos. Valgau mirusių juodąjį vaisių, Jo man žemė pakankamai duos…

Žmogus – tik žemės svečias, Ir turi jis sugrįžt namo. Bet kaip sunku išleisti jį į kelią, Kuriuo negrįžta niekas atgalios.

Amžiams užsimerkė Tavo akys, Lūpos neprabils jau niekada. Liko tuštuma, liepsnelės žvakių Ir prisiminimas – lyg negyjanti žaizda.

Norėtume, kad mūsų žodžiai būtų dideli, Kad sielvartą sušildytų, paguostų… Gyventi šauktų vėl be sopulio širdy, Ir ašaras nušluostytų nuo skruostų.