Sveikinimai visomis progomis – Pasveikink.net

Jei galėčiau pavirsčiau saule – šviesčiau ir šildyčiau Tave kasdien, Jei būčiau vėjas – švelniais savo prisilietimais glamonėčiau Tave visą, Jei tapčiau maža balta snaige – nutūpčiau ant Tavęs ir amžiams ištirpčiau tavyje.

Aš ateinu sapnų keliu… Į tavo širdį beldžiuos tyliai Ir man pačiai truputį nejauku, Nes dar labai tave myliu. Sapnuos dažnai prisėdu aš šalia Ir tyliai tau kuždu… myliu… Į tylą ištiesiu rankas Ir savo širdį dalinu perpus… Ak, pasakyk, kodėl Amūrui Leidai mano širdį apkerėti? Ir taip slapčia karštai širdy Turiu dabar tave mylėti… […]

Aš mylėjau tave tau nežinant Tau nežinant tave aš myliu. Mano meilė plati kaip žvaigždynai, Kaip žydėjimas lauko gėlių. Tu išėjai kai saulė leidosi į rūką, Ir negrįžai kai baigėsi žiema. Tau tik vienos nakties pritrūko Ir būtume tryse – aš, tu ir pavasaris.

Aš turiu širdelę, kuri plaka del TAVĘS… Aš turiu žvaigždelę, kuri šviečia dėl TAVĘS… Aš turiu tiek daug, bet neturiu TAVĘS!

Kaip man šiandien liūdna Ir sėdžiu aš viena, Mano mintys skrieja, Mąstau apie tave. Žiūriu aš pro langą Ir vėl matau tave Virpa širdelė iš laimės, Vėl matant tave.

Kelionė – prasideda nuo žvilgsnio, Jis užkabina… Ties viduriu susipažinimas… Pabaigoje prisirišimas… O už pabaigos amžinybė… Buvimo kartu ir nerelybei apsakomo jausmo… Meilės… Tai kelionė į laimę – tavo širdį.

Tavo akys kaip jūra, Žydros,- jose paskęst galiu, Plaukai kaip auksas blizga, Tu mano karalaitė, kuri pametė kurpaitę, Tu mano meilė amžina.

Aš nenoriu visko iškalbėti, Nes paskui, žinau, ateis lengvumas. Ir nukritusi aštri kančios žvaigždė Ges be virpesio ūksminguos krūmuos. Aš nenoriu visko iškalbėti – Tegu žeidžia žodžiai nesakyti. Tegu gula ant liūdnos širdies Kančios akmeniu lyg aštrūs dolomitai. Aš nenoriu visko iškalbėti – To, kas gali skaudinti ir gelti, Nes žinau, nėra jėgos, kuri Šitą […]

Ar atmeni kvailystes, mano drauge, kaip lietuj lyjant verkė medis, o mes stovėjome po lapais ir gaudėm lūpom ašaras vaiškias… Ar atmeni, nepastebėjom, gulėjom žolėje apsikabinę ir negalėjom pakilti aukštyn… nes vystančias žoles ir mūsų plaukus, suaudė vėjas į rudeninį kilimą, norėjom garsiai šaukti “kylame!”, tačiau gulėjome prie žemės ne vinimis, o ašaromis prikalti…