Kaip man gaila, kad gėlės nuvysta,
Kai išeina gražuolė jaunystė.
Kaip man gaila, kad žvakės užgęsta,
Kai gyvenimas ašaroj skęsta…

Bet likimas Tau kelią nulėmęs
Stovi dvasios lobiu pasirėmęs,
O tie, laimės mažos pavydėję,
Jau išėjo tuštybių alėjom…

Už stiprybę, už viltį, už tiesą —
Su Tavim likę — ranką Tau tiesiam!