Kurkutis kasdien vėluodavo į darbą. Pavėlavusį draugai sutikdavo su „muzika“, o tądien nutarė jį pamėtyti į viršų. Išmetė kartą, išmetė kitą… O tas prašosi, žada daugiau niekada nebevėluoti. Bet anie neklauso, klykaudami iš džiaugsmo jį vis mėto. Kurkutis pradeda visa gerkle rėkti. Niekas jo neklauso. Pagaliau žmogutis tilo, nutilo. Kai bendradarbiams nusibodo jį svaidyti, pastatė ant kojų. Tačiau šis nebestovi. Paguldė – guli. Teko greitąją kviesti. Kol iškvietė, kol ši atvyko… Žinoma, jau ir atvažiuoti nebuvo reikalo. Sako, jog vargšelio viduriuose kažkas trūkę.
Pakelkime taures už nejuokingus juokus. Lai jie būna palaidoti kartu su tais, kuriems panašūs juokeliai sukelia džiaugsmą!