Tau iš širdies sveikatos, laimės palinkėsim, Žieduotos nuotaikos ir metų tau šviesių, Kad tartum rožės nuostabiai žydėtum, Per sunkų darbą pelnęs pagarbą visų.
Idealo tavy neieškojau, dėkui tau vien už tai, Kad buvai, kad išmokei “stovėti ant kojų” Ir visad pirmas ranką tiesei… Kad tavieji namai tapo mano nuostabiausiu vaikystės lopšiu, Kad parodei man pavyzdžiu savo, Kaip išlikti žmogum tarp žmonių.
Kai sunku, prisimenu vaikystę, Užsimerkiu ir matau gimtus namus: Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė Jums rengiu juokingus spektaklius. Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą, Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu. Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.